Interocepcinė informacija tarnauja ne tik kaip grįžtamasis ryšys apie kūno būseną bei veiklą, pagal ją ne tik reguliuojamas kūno vidus per autonominę nervų sistemą, bet tokia informacija taip pat yra kone pamatas giliausioms mūsų asmeninėms subjektyvioms patirtims.

Regimieji vaizdai, girdimi garsai ar tikslieji kūno pojūčiai yra akivaizdžiai laikini, tačiau vienokie ar kitokie interocepciniai pojūčiai būna nuolatos. Mes paprastai sąmoningai to neatpažįstame, nes vis tik sąmoningai suvokiama yra santykinai maža interocepcinės informacijos dalis. Būdami nuolatiniai ir menkai reflektuoti, interocepciniai pojūčiai sudaro mūsų savojo „aš“ pojūčio pagrindą ir tarsi atskaitos sistemą visiems kitiems pojūčiams.

Žmones labiausiai emociškai paveikia dalykai, kurie susiję su jais pačiais (o gal tiksliau – su kuo jie tapatinasi, pvz., įskaitant savo šeimą, šalį). Emocijos susilpnėja blokuojant interocepcinę informaciją į smegenis, o manipuliavimas jomis gali sukelti emocijas. Lietuvių kalboje turime du atskirus veiksmažodžius: „jausti“ kalbant emocines būsenas ir „justi“ apie pojūčius, tačiau buityje kalbėdami apie kūno pojūčius dažnai painiojame „justi“ ir „jausti“ veiksmažodžius iš dalies dėl šių būsenų ir pojūčių ryšio. Būtent interocepciniai pojūčiai turi giliausią ryšį emocinėmis būsenomis – tai dar viena juos nuo kitų kūno pojūčių skirianti ypatybė. Tuo, kad interocepcinė informacija turi stiprų emocinį atspalvį neabejojo ir straipsnelyje apie interocepciją minėtasis Šeringtonas (nors jis interocepciją suprato kiek siauriau).

Žvelgiant į Vakarų mokslo istoriją, galima pastebėti, kad būtent psichologija buvo susidomėjimo to, ką dabar vadiname interocepcija, pagrindiniu varikliu. Dar XIX a. pab. psichologijos klasikas Viljemas Džeimsas (William James) puoselėjo teoriją, kad įsisąmoninami kūne vykstantys specifiniai reiškiniai, įskaitant vidaus organų (visceraliniai) reiškiniai, yra prielaida atitinkamoms emocijoms patirti. Beveik tuo pat metu panašiai samprotavo Karlas Langė (Carl Lange). XX a. 7 deš. susidomėjimą gerokai pagyvino grįžtamojo bioryšio (angl. biofeedback) tyrimai, besiremiantys operantiniu sąlygojimu. Panašiu laiku Džeimso ir Langės idėjos psichologijoje atgimė naujai Šachterio ir Singerio (Stanley Schachter ir Jerome Singer) emocijų teorijoje, tačiau signalai iš kūno laikyti nebe vieninteliu emocijas apsprendžiančiu veiksniu, o tik vienu iš jas moduliuojančių. Viena naujesnių šias idėjas tebepalaikančių teorijų yra Antonio Damasio nuo XX a. 10 deš. plėtojama kūno ženklų hipotezė (angl. somatic marker hipothesis), kurioje kūno ženklais vadinamos fiziologinės reakcijos, žyminčios emociškai reikšmingus įvykius; pagal šią hipotezę, kūno signalai įgalina (sąmoningai ar nesąmoningai) priimti sprendimus neapibrėžtose situacijose (pvz., bendraujant su žmonėmis).

Pagal šiuolaikinį sąmoningų ir nesąmoningų emocinių būsenų suvokimo integruotą daugiapakopį modelį, kurį pasiūlė Smith ir Lane, emocijos ir jausmai remiasi ta pačia ateinančia nervine informacija kaip ir neemociniai interocepciniai jutimai. Pagal šį modelį vidurinėje ir priekinėje salos žievės (lot. insula) dalyse sukuriami apibendrinantys pojūčių deriniai kūnui kaip visumai (angl. coherent ‘whole-body patterns’). Galiausiai tinkamiausi apibendrinantys pojūčių deriniai kūnui kaip visumai naudojami sukuriant emocinės būsenos reprezentaciją (pvz., priekinėje juostinėje žievėje (lot. cortex cingularis anterior), vidinėje priekaktinėje žievėje (lot. cortex prefrontalis medialis). Toks pats pojūčių derinys kūnui kaip visumai gali dažnu atveju kaskart vesti link tos pačios emocinės būsenos, tačiau konkreti emocinė būsena gali būti susijusi su daugiau nei vienu pojūčių deriniu kūnui kaip visumai. Tokiu būdu interocepciniai pojūčiai sudaro pagrindą emocinėms būsenoms.

Nuo to, kaip mes sąmoningai ar nesąmoningai įvertiname savo vidinę būseną ir tvarkomės su kūno pojūčiais, gali būti priklausyti mūsų savivoka, emocinis pasaulis ir apskritai psichinė sveikata.


Literatūra norintiems pasidomėti giliau:

1. Dalgleish T. The emotional brain. Nat. Rev. Neurosci. 2004;5(7):583–9. DOI: 10.1038/nrn1432

2. Damasio AR. Descartes’ Error: Emotion, Reason, and the Human Brain. New York: Putnam; 1994.

3. Dunn BD, Dalgleish T, Ogilvie AD, Lawrence AD. Heartbeat perception in depression. Behav. Res. Ther. 2007;45(8):1921–30. DOI: 10.1016/j.brat.2006.09.008

4. James W. What is an Emotion? Mind. 1884;9(34):188–205. DOI: 10.1093/mind/os-IX.34.188

5. Smith R, Lane RD. The neural basis of one’s own conscious and unconscious emotional states. Neurosci. Biobehav. Rev. 2015;57:1–29. DOI: 10.1016/j.neubiorev.2015.08.003

6. Vaitl D. Interoception. Biol. Psychol. 1996;42(1):1–27.